Šią dieną mūsų dukrytei 5 mėnesiukai. Kiek priaugome ir paaugome nesitikrinsime 
nėr čia ko vaikščioti po poliklinikas ir ligų ieškoti… Vietoj to lankome masažiukus ir dar greičiau stiprėjame. Mažylė jau ne tik vartosi kaip vijurkas, bet jau ir nori sėstis. Tiesiog daro atsilenkimus , pati beveik atsisėda, tas “beveik” virsta į prašymus ir pykčius padėti atsisėsti. Kai pasodiname keliom minutėm, jau gali pati išsėdėti ir būna labai patenkinta. Tik tėveliai neleidžia ilgai džiaugtis, nes bijo kad nebūtų per anksti. Dukrytė jau iškrėtė pirmą šposą ir gavo pirmą gūzą… nenustygdama vietoje, nusirito nuo lovos. Nors puikiai žinome, kad negalima palikti nei sekundei, vistiek spėjo. Strioko buvo visiems, nors mažylei turbūt mažiausiai: nei didelių verksmų, nei gūzų. Ojojoj… tuoj nuleidinėsime lovelę žemyn ir slėpsim kedutę, iš kurios Austėja beveik išlipa. Mažylės šposai jau pinasi su kalba, kurią puikiai suprantame. Žinome, kai pavalgys ir bus soti, ilgai kalbės savo brz…bz…bz…zbrz…..bz. Jokių gu-gu-gu, kaip rašo knygose, nėra. Pas mus brz-brsz-brzzz ir seilyčių spjaudymas į visas puses. Na, o šią kalbą kartais pakeičia garsus juokas visu balsu. Apie aplinkos pažinimą ar kažką panašaus, jau nereikia net kalbėti. Mažylė prašosi ant rankų ne šeip, kad pabūtų ant jų, o tam, kad ją prineštumėme prie įvairių daiktų ir leistume paliesti, pačiupinėti.
Na ir pabaigai mus labiausiai prajuokinęs naujasis dukrytės miegojimo būdas “ala tėvelis”, kai rankytės sudedamos virš galvos:
Turbūt kiekvienas pamatęs taip miegantį vaikutį supras, kad viskas yra gerai ir nieko netrūksta…
