Atskirą pasakojimą nutarėm parašyti šia proga 
Pagaliau atpratome! Atpratinimo procedūrą tėveliai pradėjo spalio 02 d. Austėja nuėjo miegoti su tėčiu, o mamytė į kitą kambarį. Tėčiui buvo nelengva, nes dukrytė naktimis kėlėsi dažnai ir reikalavo pienuko. O tėčiui visgi reikėjo anksti keltis į darbą. Rytais mamytė ėjo pas Austėją. Ji pabusdavo ir vėl prašydavo pienuko. Tuomet pradėjome jai aiškinti, kad pienukas jau išėjo. Ir taip kiekvieną kartą kartojom. Ir štai, nuvykom prie jūros, miegojome visi kartu ir Tėja net nepabudo prašyt pienuko! Dabar paklausta, kur pienukas, pasako “asėjo” (išėjo). Taigi, jau dvi savaitės, kaip pienuko nebereikia. Ir miegelis tapo ramesnis. Tik kartais sapneliai priverčia mažutę pravirkti.
Mamytė įsivaizdavo atjunkymo procedūrą sudėtingesnę ir šiek tiek pergyveno. Tačiau stresų, isterijų ir beribio mažylės verkimo tikrai nebuvo. Tereikėjo tik daug kartu kartoti, kad pienelis išėjo…Ir Tėja tai kuo puikiausiai suprato. Beje mamytės pienuką pakeitė karvytės pienas, kefyras ir močiučių pridarytų uogienių gėrimai.
