šokiai, šokiai, šokiai...

be kompo nei dienos...

kriauklė vietoj vonios

Vieną šaltą šeštadienio rytą sugalvojome važiuoti į mišką. Aplankėme Dūkštų ąžuolyno parką. Nors šaltukas spaudė, tačiau Austėjai buvo nė motais. Ji sau lakstė, važinėjo rogėse…džiaugėsi krentančiu nuo medžių sniegu.

Austėja labai pamėgo eiti į lauką su lėlyte. Paguldo ją į lėlių vežimėlį ir eina pasivaikščioti Nežiūrint į tai, kad  lauke daug sniego

Dienas paįvairiname važiuojant į žaidimų kambarį. Jų dabar Vilniuje apstu ir Austėja jau pati pasirenka, į kurį norėtų važiuoti. Kamuoliuokų baseinai, tuneliai, supynės, čiuožyklos – visą tai Austėjai patinka ir ji mielai ten leidžia laiką. Žinoma mamytei tenka irgi po tunelius landžioti, nuo čiuožyklų čiužinėti…:)

Sekančiame pasakojime jau varysime žiemą iš kiemo

Valio!!! tetis leido!!!

Pagaliau atpratome! Atpratinimo procedūrą tėveliai pradėjo spalio 02 d. Austėja nuėjo miegoti su tėčiu, o mamytė į kitą kambarį. Tėčiui buvo nelengva, nes dukrytė naktimis kėlėsi dažnai ir reikalavo pienuko. O tėčiui visgi reikėjo anksti keltis į darbą. Rytais mamytė ėjo pas Austėją. Ji pabusdavo ir vėl prašydavo pienuko. Tuomet pradėjome jai aiškinti, kad pienukas jau išėjo. Ir taip kiekvieną kartą kartojom. Ir štai, nuvykom prie jūros, miegojome visi kartu ir Tėja net nepabudo prašyt pienuko! Dabar paklausta, kur pienukas, pasako “asėjo” (išėjo). Taigi, jau dvi savaitės, kaip pienuko nebereikia. Ir miegelis tapo ramesnis. Tik kartais sapneliai priverčia mažutę pravirkti.

Mamytė įsivaizdavo atjunkymo procedūrą sudėtingesnę ir šiek tiek pergyveno. Tačiau stresų, isterijų ir beribio mažylės verkimo tikrai nebuvo. Tereikėjo tik daug kartu kartoti, kad pienelis išėjo…Ir Tėja tai kuo puikiausiai suprato. Beje mamytės pienuką pakeitė karvytės pienas, kefyras ir močiučių pridarytų uogienių gėrimai.

Tėja auga, rodos, ne dienomis, o valandomis. Jau stengiasi kuo daugiau kalbėti. Būna kartais nori sakinuką suregzti, neranda žodžių, bet vistiek išsisuka iš padėties ir mamytė su tėveliu galiausiai ją supranta. Šiuo laiko tarpsniu Austėja kiekvieną dieną važiuoja į Kauną. Čia jos toks žaidimas. Atsikeliam, pavalgome ir ji mamytei sako: “ate, Tėja vazioja į Tundą, į dlabą, pas tetę”. Tada pribėga, apsikabina, duoda butuką ir “lyliu” pasako (myliu). Tuomet susideda knygučių į mamos pirkinių maišelį, pasiima savo rankinuką ir tipena link durų. Kai einame į lauką, ji nepamiršta Kauno Vaikštome, ji sustoja pakelėj: ” Tėja liaukia apapuso (autobuso), vazios į Tundą. Vazios su apapusu, tada čiuku čiuka (traukinuku). Pavaikštome, palaukiame autobuso , o kai nesulaukiame, mažoji galiausiai vežimuke užmiega pietų miegelio. Štai toks linksmas būna pusdienis. Į pavakarę jau pradedame laukti iš darbo parvažiuojančio tėčio. Pavakarieniaujame kartu, pažaidžiame, paskaitome knygutes ir miegot. Tačiau miegot Austėja eina visuomet su tečiu. Šioje vietoje mamytė nereikalinga Kai paklausiu, ar mamytei eiti kartu, ji atsako: ” mama aaa (miegoti) ne, mama seda (sėdi)  aciapoj (apačioj). Duoda mamytei butuką ir “lialianakt” (labanakt). O tėtis prieš dukrytei užmiegant leidžia pažaisti žaidimus. Gal todėl mažoji nori eiti miegoti tik tėčiu…

Austėja visuomet žino, ką ji nori valgyti pusryčių. Atsikelia ir sako: “niolia toses” (noriu košės), niolia lynių (noriu blynų), “niolia lyziu” (noriu ryžių) Mamytei niekada nereikia sukti galvos, ką pagaminti .

Štai tokios mūsų dienos. Bėga jos nenumaldomai greitai…